"Mike Resnick - Manamuki" - читать интересную книгу автора (Resnick Mike)

aikðtelës Havene pasitikti atvykstanèiøjø. Du kartus kelià mums pastojo buivolas, o kartà Ndemi teko akmenimis nuvyti
hienà, kol galiausiai
mes pasiekëme tikslà ir iðgirdome, jog transportinis Aptarnavimo Tarnybos laivas, turëjæs atskraidinti Nkobæ ir jo
þmonà, dar neatvykæs. Atsisëdau akacijos pavësyje, o netrukus ir Ndemi ásitaisë ðalia.
- Jie vëluoja, - pasakë mano maþasis palydovas, ásistebeilijæs á akinanèiai mëlynà dangø. - Gal jie apskritai neatvyks.
- Atvyks, - atsakiau. - Visi þenklai tà pranaðauja.
- Bet tai blogi þenklai, nors galbût Nkobë yra geras þmogus.
- Pasaulyje esama daug gerø þmoniø, - iðtariau að, - ir ne visi jie ið Kirinijagos.
- Tu susirûpinæs, Koriba? - paklausë Ndemi tuo metu, kai netoliese, per sausà, traðkanèià þolæ nustypsëjo
kuoduotøjø gerviø porelë.
- Man neramu, - tepasakiau.
 - Kodël?
- Kadangi að neþinau, kodël jis nori èia apsigyventi.
- O kodël gi ne? - paklausë Ndemi, pagriebæs sausà ðakelæ ir nesàmoningai trupindamas jà á smulkius gabalëlius. -
Ar tai ne Utopija?
- Yra daug skirtingø nuomoniø apie Utopijà, - atsakiau. - Kirinijaga priklauso Kikuji genèiai.
- O Nkobë yra kikuji, taigi jo vieta èia, - ryþtingai baigë Ndemi.
- Að svarstau.
- Kodël?
- Kadangi jam beveik keturiasdeðimt metø. Kodël jis taip ilgai delsë prieð atvykdamas èia?
- Galbût jis neturëjo uþ kà atskristi.
Að papurèiau galvà.
- Jis kilæs ið labai turtingos ðeimos.
- Ar jie turi daug galvijø? - paklausë Ndemi.
- Daug, - patvirtinau.
- Ir oþkø?
Linktelëjau galvà.
- Ar jis atsigabens juos su savimi?
- Ne. Jis atvyks tuðèiomis rankomis, kaip mes visi. - Minutei nutilau ir susiraukiau:
- Mane ðtai kas jaudina: kodël þmogus, turintis didþiulæ fermà ir daug traktoriø bei samdiniø, turëtø viso ðito
atsisakyti?
- Tu kalbi taip, tarytum jo gyvenimo bûdas anoje þemëje buvo geresnis, - tarë Ndemi.
- Ne geresnis, tiesiog kitoks.
Jis trumpam nutilo.
- Koriba, kas yra traktorius?
- Maðina, kuri nudirba laukuose daugelio þmoniø darbà.
- Tai ið tikro nuostabiai skamba, - nusprendë Ndemi.
- Jis palieka gilias þaizdas þemëje ir dvokia benzinu, - pasakiau, nemëgindamas paslëpti paniekos.
Kurá laikà sëdëjome tylëdami. Pasirodæs Aptarnavimo Tarnybos laivas ëmë leistis, sukeldamas didþiulá dulkiø
debesá bei paukðèiø ir beþdþioniø, ásitaisiusiø netoliese auganèiuose medþiuose, sàmyðá.
- Kà gi, - tariau, - greitai suþinosime atsakymus.
Likau stovëti medþio ðeðëlyje tol, kol laivas palietë þemës pavirðiø ir ið jo salono iðlipo Tomas Nkobe su þmona. Tai
buvo aukðtas, gerai sudëtas vyras, apsirëdæs áprastais vakarietiðkais drabuþiais, o ji - liekna, gracinga, elegantiðkai
suðukuota, mûvinti bûtent jai tinkanèias aptemptas chaki spalvos kelnes ir dëvinti medþiokliná ðvarkà.
- Sveiki! - tarë Nkobë angliðkai, kai að prisiartinau. - O að
bûgðtavau, kad mums patiems teks ieðkoti kelio á kaimà.
- Jambo, - atsakiau suahili kalba. - Sveiki atvykæ á Kirinijagà.
- Jambo, - pasitaisë jis, pereidamas á suahili, - ar tu esi Koinagë?
- Ne, Koinagë yra mûsø didysis vadas. Tu gyvensi jo kaime.
- O tu esi...